Alergija vabzdžių įgėlimams

Alergija vabzdžių įgėlimams

Įvadas

Pavasarį bundanti gamta alergiškiems žmonėms atneša ne tik džiaugsmą, bet ir grėsmę. Pradėję žydėti augalai sukelia alerginio rinito ir konjunktyvito simptomus, o atgiję vabzdžiai gali įgelti ir sukelti įvairias alergines reakcijas – tiek vietines, tiek sistemines, iš kurių sunkiausia yra anafilaksija. Anafilaksija yra ūminė, potencialiai gyvybei grėsminga būklė, pažeidžianti kelias organų sistemas, kuri išsivysto išsiskyrus mediatoriams iš putliųjų ląstelių ir bazofilų [1].

Remiantis Europos alergologų ir klinikinių imunologų akademijos (angl. European Academy of Allergy and Clinical Immunology – EAACI) Maisto alergijos ir anafilaksijos gairėmis, maždaug 0,3 proc. Europos populiacijos patiria anafilaksiją [1]. Vabzdžių įgėlimas yra vienas dažniausių šios sunkios alerginės reakcijos priežasčių – sukelia 10 proc. visų anafilaksijos atvejų [2]. Anafilaksijos išsivystymo riziką gali didinti atopinis dermatitas ir astma [1]. Kai kuriose vietovėse vabzdžių alergijos dažnis didėja, kai kuriose – mažėja. Manoma, kad tai susiję su klimato pokyčiais, naujų vabzdžių rūšių atsiradimu, laisvalaikio pramogomis lauke, žmonių kraustymusi į užmiesčius, kur yra didesnė rizika susidurti su vabzdžiais [2]. Vabzdžiai, kurių įgėlimas sukelia alerginę reakciją, skiriasi priklausomai nuo geografinių platumų, tačiau plėviasparnių (Hymenoptera) būrio vabzdžių įgėlimas yra dažniausia anafilaksijos priežastis [2].

Dar vieni vabzdžiai, su kuriais susidūrimo niekam nepavyksta išvengti, yra uodai. Jų įgėlimas sukelia staigų vietinį patinimą ir paraudimą arba vėliau susidarančias papules [3]. Manoma, kad uodų sezono pradžioje reakcijos būna sunkesnės. Dar 1994 metais T. Reunala su bendraautoriais teigė, kad žmonėms atlikus imunologinius tyrimus buvo nustatyti imunoglobulino (Ig) E klasės antikūnai Aedes communis uodo seilių 22 ir 36 kD baltymams [3]. Anot autorių, tai rodo įsijautrinimą uodo seilėse esantiems baltymams, todėl galima daryti prielaidą, kad uodo įgėlimo vietoje atsiradęs patinimas yra klasikinė pirmojo tipo alerginė reakcija. Vėliau uodo įgėlimo vietoje susidariusios papulės gali būti vertinamos kaip lėtojo tipo odos reakcijos, kurioms vystantis dalyvauja eozinofilai, arba IV tipo reakcijos, kuriose dalyvauja T limfocitai [3]. Žmonės, gyvenantys vietovėse, kuriose daug uodų, dažnai įgyja toleranciją jų įgėlimams. Tokiu atveju jiems nenustatoma IgE klasės antikūnų, bet randama IgG4 antikūnų prieš uodų seilėse esančius baltymus [3].

Šio straipsnio tikslas – apžvelgti dažniausias padidėjusio jautrumo reakcijas, išsivysčiusias po vabzdžių įgėlimo, jų diagnostikos ir gydymo būdus.

 

Alergijos vabzdžių nuodams diagnostika

Dažniausiai alergiją sukelia Hymenoptera būrys, kuriam priklauso Vespidae ir Apoidea superšeimos [4]. Alerginės reakcijos, pasireiškusios po vabzdžių įgėlimo, įprastai yra pirmojo tipo reakcijos. Jose dalyvauja IgE klasės antikūnai, bazofilai ir putliosios ląstelės. Alergenui patekus į organizmą, yra sintetinami specifiniai IgE antikūnai, jie fiksuojami ant bazofilų membranos. Tai vadinama organizmo sensibilizacija. Alergenui pakartotinai patekus į organizmą, jis prisijungia prie IgE, yra aktyvinami bazofilai arba putliosios ląstelės, vyksta jų degranuliacija, kurios metu išsiskiria įvairūs mediatoriai ir citokinai, iš kurių plačiausiai žinomas histaminas. Dėl mediatorių ir citokinų poveikio mažėja kraujagyslių tonusas, didėja jų pralaidumas, įvyksta lygiųjų raumenų spazmas, didėja gleivių sekrecija, ląstelės (eozinofilai, neutrofilai, monocitai, limfocitai) migruoja į alergeno sukelto uždegimo vietą, todėl pasireiškia klinikiniai požymiai. Vabzdžių alergija diagnozuojama remiantis klinikiniais simptomais (dažnai papasakotais paciento) ir odos dūrio mėginiais. Nesant galimybių atlikti odos dūrio mėginių, atliekamas specifinių IgE prieš vabzdžių nuodus nustatymas. Pastaraisiais metais padaugėjo žinių apie vabzdžių nuodų alergenų molekulinę struktūrą. Tuo remiantis buvo sukurti rekombinantiniai alergenų komponentai, kurie pradėti naudoti kasdienėje praktikoje [5, 6]. Taigi šiuolaikinės alergijos diagnostikos galimybės leidžia nustatyti įsijautrinimą konkrečiam vabzdžių nuodų alergeno komponentui. Šiuose rekombinantiniuose alergenuose nėra angliavandenių determinančių (CCD), kurios nustatomos daugumoje plėviasparnių nuodų alergenuose [5, 6]. Tai padeda atskirti pirminį įsijautrinimą nuo kryžminės alergijos pacientams, kurie alergiški ir bičių, ir vapsvų nuodams.

Uodų įgėlimai sistemines reakcijas sukelia itin retai, dažniausiai alergija pasireiškia nesunkiomis vietinėmis reakcijomis, išnykstančiomis savaime ir nekeliančiomis grėsmės, todėl klinikinėje praktikoje specifinė diagnostika nėra atliekama.

Įvairūs tyrimai nurodo skirtingą vabzdžių alergijos paplitimą, nes yra atliekami skirtingose populiacijos grupėse, kuriose nevienodai dažnai susiduriama su vabzdžiais [4]. Taip pat autoriai įvairiai apibrėžia anafilaksiją – vieni teigia, kad tai yra sunki, gyvybei grėsminga reakcija, o kiti – kad tai yra ūminė sisteminė alerginė reakcija, išsivysčiusi dėl putliųjų ląstelių degranuliacijos, galinti pasireikšti tiek lengvais, tiek sunkiais simptomais [4]. Tačiau paciento gyvenimo kokybei nėra svarbu, kokio sunkumo anafilaksijos simptomai buvo – vabzdžių įgėlimo baimė ir gyvenimo būdo, elgesio pokyčiai gali bloginti gyvenimo kokybę net ir buvus lengvoms sisteminėms reakcijoms. Be to, lengvos eigos anafilaksinės reakcijos, jei į jas nėra reaguojama, po pakartotinio kontakto su alergenu gali sunkėti ir galiausiai sukelti sunkią sisteminę reakciją [4].

Bendra sisteminių reakcijų pasireiškimo rizika dėl pakartotinio vabzdžio įgėlimo jau buvus anafilaksijai dėl alergijos vabzdžiams yra 40–60 proc. Išskiriama daug veiksnių, turinčių įtakos alerginės reakcijos sunkumui: buvusi sisteminė reakcija po vabzdžio įgėlimo, vyresnis amžius, širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitorių vartojimas, pradinė serumo triptazės koncentracija, didesnė nei 11,4 μg/l, dažnas susidūrimas su vabzdžiais ir mastocitozė [4]. Anafilaksija, sukelta vapsvų, yra sunkesnės eigos, nei sukelta bičių [4].

Anafilaksija diagnozuojama, kai po kontakto su alergenu yra stebimi greitai (per kelias minutes ar valandas) pasireiškiantys kelių organų sistemų simptomai ar kraujo spaudimo sumažėjimas. Anafilaksijos diagnostikos kriterijai pagal EAACI Maisto alergijos ir anafilaksijos rekomendacijas…

Apibendrinimas

Alergija vabzdžiams yra dažna liga, galinti sukelti anafilaksiją, kuri kai kuriai atvejais gali būti grėsminga gyvybei. Dažniausiai alergiją sukelia plėviasparnių (Hymenoptera) būrio vabzdžių įgėlimas. Anafilaksija diagnozuojama, kai po kontakto su alergenu yra stebimi per kelias minutes ar valandas pasireiškiantys kelių organų sistemų simptomai ar kraujo spaudimo sumažėjimas. Įsijautrinimas vabzdžių nuodų alergenams patvirtinamas atlikus odos dūrio mėginius ir / ar nustačius specifinius IgE prieš vabzdžių nuodų alergenus. Šiuolaikinės diagnostikos galimybės leidžia nustatyti įsijautrinimą atskiriems alergeno komponentams. Tai svarbu diferencijuojant pirminį įsijautrinimą nuo kryžminės reakcijos. Pacientui, patyrusiam anafilaksiją, būtina suteikti skubiąją pagalbą ir užtikrinti ilgalaikę priežiūrą, kurios tikslas sumažinti anafilaksijos riziką ateityje. Pagrindinis gydymas ūminiu periodu – adrenalino injekcija į raumenį. SIT vabzdžių nuodų alergenais yra vienintelis specifinis gydymo būdas, galintis sumažinti anafilaksijos riziką ateityje pakartotinai įgėlus vabzdžiui. SIT yra indikuotina daugumai pacientų, kuriems buvo Hymenoptera būrio vabzdžių sukelta anafilaksija ar sunkios vietinės reakcijos ir kuriems nustatytas įsijautrinimas šiems vabzdžiams. Tyrimai rodo, kad pacientams ir gydytojams reikalinga suteikti daugiau žinių apie vabzdžių alergijos diagnostiką ir gydymą.

 

Literatūra:

  1. Food Allergy and Anaphylaxis Guidelines. 2014.
  2. Tankersley MS, Ledford DK. Stinging insect allergy: state of the art 2015. J Allergy Clin Immunol Pract. 2015;3(3):315-22.
  3. Reunala T, Brummer-Korvenkontio H, Palosuo T. Are we really allergic to mosquito bites? Ann Med. 1994;26(4):301-6.
  4. Bilò MB, Ruëff F. Hymenoptera Venom Allergy: an under-recognised and under-treated disease? (2013). EAACI. Last update 2015.
  5. Blank S, Bilò MB, Ollert M. Component-resolved diagnostics to direct in venom immunotherapy: Important steps towards precision medicine. Clin Exp Allergy. 2018 Jan 13.
  6. Jakob T, Müller U, Helbling A, Spillner E. Component resolved diagnostics for hymenoptera venom allergy. Curr Opin Allergy Clin Immunol. 2017;17(5):363-372.
  7. Pesek RD, Lockey RF. Treatment of Hymenoptera venom allergy: an update. Curr Opin Allergy Clin Immunol. 2014;14(4):340-6.
  8. Cox L, Larenas-Linnemann D, Lockey RF, Passalacqua G. Speaking the same language: The World Allergy Organization Subcutaneous Immunotherapy Systemic Reaction Grading System. J Allergy Clin Immunol 2010;125:569-74, 74 e1-74.
  9. Dhami S, Zaman H, Varga EM, et al. Allergen immunotherapy for insect venom allergy: a systematic review and meta-analysis. Allergy. 2017;72(3):342-365.

Laura Tamašauskienė, medicinos magistrė, Brigita Šitkauskienė, dr., prof.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Imunologijos ir alergologijos klinika

Plačiau skaitykite „Internisto“ priede Alergija. Astma. Imunologija, 2018 m.